Mano gyvenimas visada turi savo soundtrack’ą, todėl kiekviena daina man turi savo istoriją. Pastaruoju metu M-1 plius atrado ir pradėjo labai dažnai groti Paolo Nutini dainą New Shoes. Neblogas atradimas 2017 metams 🙂 man ši daina – 2007 metai, vasara, Niujorko valstija, Long Island, Cutchogue ir blaškymasis po Manhattan’ą.
Tą vasarą aš ir mano geriausia draugė išvykome dirbti į Ameriką ir nuo to laiko mano galvoje, širdyje ir kraujyje išsivystė baisi priklausomybė tai didelei, įdomiai ir įvairiai šaliai, verčianti ten sugrįžti vėl ir vėl.
Dainą New Shoes į mano Ipod Shuffle kartu su kitais karščiausiais 2006-2007 m. rock’o, pop rock’o hitais įrašė Brandonas, kuris buvo mano tiesioginio šefo, jūros gėrybių didmeninių pardavimų padalinio vadovo, sūnus, kartu su mano drauge dirbęs tos pačios kompanijos take out restoranėlyje virėju. Aš dirbau su didmeniniais pardavimais ir mano darbo pagrindą sudarė kalbėjimas telefonu su įvairiausių restoranų darbuotojais, kai jie paskambindavo užsisakyti šaldytų arba šviežių n rūšių krevečių, tunų, kardžuvių, menkių, lašišų, moliuskų, kalmarų, omarų ir kitų jūros gėrybių, kurių lietuviškų pavadinimų net iki šiol taip ir nesužinojau. Neretai jie kalbėjo su pačiais keisčiausiais, įvairiausiais ir gana sunkiai įkandamais akcentais ir kartais iš smalsumo imdavau ir paklausdavau, iš kur jie kilę. Taip pirmą kartą išgirdau venesualietišką ar kolumbietišką anglų kalbą, kas man buvo neblogas iššūkis. Dar šiame darbe šifravau pardavimų vadybininkų keverzones ant kartais žuviuotų čekių ir vedžiau užsakymus į sistemą, vėliau spausdindavau sąskaitas ir siųsdavau jas apmokėjimui. Darbas tikrai nebuvo sunkus, bet ganėtinai užknisdavo dėl monotoniškumo, todėl kas pusvalandį iš super atšaldyto kondicionieriais ofiso eidavau į lauką parūkyti (buvau paskaičiavus, kad per mėnesį cigaretėms išleisdavau 150 dolerių net ir rūkydama savo ne itin mėgtą Marlboro). Šiame darbe dirbau nuo 8 iki 17 val. Net su savo pastoviu rūkymu, muzikos klausymu rymant ir galvojant apie tuometinį savo vaikiną, beje, tuo metu kuo puikiausiai leidusį laiką Lietuvoje, kavos gėrimu 8 kartus per dieną, pamenu, kad sutvarkydavau kelis kartus daugiau sąskaitų negu mano kolegės. Iš šio darbo dar pamenu super skanią kavą iš aparato su pieno milteliais ir klozeto dangčio dezinfekavimo purškiklį Lysol, kurį 2007 m. mačiau pirmą kartą gyvenime.
Kad po 17 val. būtų, ką veikti, papildomai dirbau tos pačios kompanijos restoranėlyje. Ploviau indus, o apmokėjimas skaičiavosi kaip už viršvalandžius. Neblogas deal’as. Nors virtuvėje buvo labai karšta, buvo griežtai draudžiama būti su atvirais batais ir be kepurės. Griežtasis šefas Al’as laikė tvarką virtuvėje labai rimtai, kartu su ja laikydamas ir kokybę, prestižą ir reputaciją. Man jis labai patiko. Be to, jam (manau) patiko mano pagerinti bajeriai, kurie mažino jo rūstumą ir piktumą. Deja, griežtumas kitų darbuotojų nebuvo jam atleistas ir, matyt, buvo atitinkamai apie tai papasakota kompanijos savininkams, nes neilgai trukus Al’as buvo atleistas. Beje, kaip tik po savo tėvo laidotuvių. Jo vietą užėmė kitas virtuvės šefas, banginęs (garsiai) lenkę Magdą, gyvenusią su mumis tam pačiam name ir leisdavęs (?) jai iš darbo prisivogti kalną keptuvių, puodų ir kalnus prieskonių. Atėjus dirbti Keniui virtuvėje prasidėjo balaganas. Magda sklaidydavosi palaidais plaukais, kuriuos neilgai trukus pradėjo užsakymuose rasti klientai, o virtuvėje skraidė musės, nes reikalavimas nelaikyti atidarų durų į lauką greitai buvo nurašytas kaip nereikalingas išsikalinėjimas. Visgi būtent iš šito restoranėlio visam gyvenimui išsinešiau extra gerai paruoštų jūros gėrybių skonį – didžiulių omarų, įvairiausių krevečių, krabų ir moliuskų, taip pat tobuliausių pasaulyje kukurūzų skonį. Ech, kaip neapsakomai dabar jų norėčiau.
Kitas mano vakarinis darbas buvo prekybos centre. Pirmas dvi dienas dėliojau produktus lentynose, o vėliau dirbau delyje – plonais griežinėliais pjaustėme įvairiausius sūrius ir visokias mėsytes ir kumpius. Šitas darbas man patiko turbūt labiausiai – dėl linksmų klientų ir dar linksmesnių bendradarbių. Nebegaliu atgaminti jų visų vardų, bet tai, manau, buvo vienas iš fainiausių ir rokenroliškiausių kolektyvų, kuriuose teko dirbti. Vienas iš kolegų buvo Anthony. Kaip tikra vizualė, jo vardą pamenu, nes jis padovanojo man kortelę su savo vardu, kuri, neabejoju, kažkur namie vis dar yra užkaupta prie šypseną keliančių smulkmenų. Likus jau visai nedaug laiko iki išvykimo, jis pakvietė mane kartu su juo važiuoti į jo draugo, kuris grojo rock’o grupėje, gimtadienį. Pirmiausiai sudalyvavome grupės repeticijoje, o po to buvo pirmasis mano gyvenime pool party – vakarėlis baseine. Su daug roko, alaus, bajerių ir linksmybių. Daugiau jo taip ir nepamačiau, bet vis tiek – god bless you, Anthony, už tą linksmą vakarą ir nuoširdų stengimąsi, kad man būtų faina.
Dar aš prižiūrėjau 3 vaikus. Vieną dieną turėjau užduotį nusivežti juos į fermą pažiūrėti gyvūniukų. Mažiausiasis vaikas tądien sugalvojo, kad puiki mintis yra įkišti pirštą kalakutui į užpakalį. Nes kodėl gi ne. Tada jaučiausi jau pamačius viską gyvenime.
Kadangi mano draugės darbo grafikas labai stipriai skyrėsi nuo mano, t.y., kai atsikeldavau, ji jau būdavo išėjusi, o kai grįždavau, kartais jau miegodavo, laisvą laiką dažnai leisdavau viena – kaip sumąstydavau. Mūsų miestelyje buvo biblioteka, kur galima būdavo pasiimti ne tik knygas, bet ir filmus, muzikos CD, ką mielai ir darydavau. Ten nuvažiuodavau su vienu iš dviračių, buvusių mūsų namo rūsyje. Per pietų pertrauką dažnai žiūrėdavau filmus, o vakarais iki vėlyvos nakties dažnai tiesiog klausydavau muzikos svetainėje sėdėdama ant minkštos kiliminės dangos, kažką galvodavau ir rūkydavau vieną po kitos cigaretę. Kartu su Paolo Nutini tuomet į mano smegenis neištrinamai įsirašė mano iki šiol labai mylimi The Killers, Razorlight, The Kooks, taip pat ir dabar jau gana retai paklausomi Weezer, Keane, The Fray, Panic at the Disco, The All-American Rejects, Fall out Boy, My Chemical Romance, Snow Patrol, 3 Doors Down, kurių iki Amerikos nežinojau visai, taip pat atsinaujino mano meilė Red Hot Chili Peppers ir U2. Bet tai jau kitos dainos ir kitos istorijos.
Paolo Nutini man primena ir mūsų pirmąją kelionę į nerealųjį Manhattaną. Autobusą, į kurį reikia registruotis iš anksto, turėti asmens dokumentą ir kelionę, kurios metu davė vandens buteliuką ir dar kažką. Man tai buvo nesuvokiamo masto kontrastas lyginant su visais autobusais, kuriuos man buvo tekę matyti.
Ši daina man visada primena ir Sandrą, kuri vis sakydavo „Įjunk new shoes“, nors ši daina tikrai nebuvo tarp pačių pačiausių mano favoričių. Kai grįžom į Lietuvą, aš buvau taip įpratusi kalbėti lietuviškai tik su ja, kad dar kurį laiką kalbėdama su įvairiausiais žmonėm kreipdavausi į juos „Sandra“. Spėju, atrodžiau kaip neįsivaizduojamo masto debilė.
Saulė, ofiso kondicionieriai, visi sutikti žmonės, maisto skoniai, amerikietiškas alus, autobusai, dviračiai, cigaretės ir kelionės yra dalykai, kuriuos aš girdžiu ir matau girdėdama šitą dainą. Daugiau nesiplėsiu, nes kol rašiau, išgirdau dar dešimtis dainų ir dešimtis istorijų, kurių neverta čia dabar painioti. Kai pagalvoji, nieko nėra geriau už gyvenimą, kuris yra įvairus ir per kurį prikaupi visokių atsiminimų, kuriuos įdomu kam nors papasakoti. Arba bent jau atsiminti pačiam sau.
Gerų kelionių. Gerų nuotykių.
P.S. Labai nemėgstu pirkti batų, nes mano plačioms ir plokščioms pėdoms beveik niekada batai nebūna patogūs. Amerika yra dieviška vieta šiuo požiūriu. Kai prieš 3 metus ten parduotuvėje užmačiau, kad būna 38 dydis ir 38 w (wide) dydis, džiaugiausi kaip vaikas. Tada parsivežiau 4 poras batų, kurie yra tobuliausi batai iki pat šiandien.
